Some things..

Taigi...
Jei jau balandį galvojau, kad keisčiau nebegali būti, pasirodo klydau.

Taip nutinka tik man ir visai netikėtai tenka nerti stačia galva į neatpažintus vandenis, nes nors ir matai išeitį, kuri, žinai, būtų tūkstantį kartų geresnė, nei ta, kurią renkiesi, tiesiog negali elgtis kitaip.

Jei kadanors kas nors pasakys, kad jaučiasi taip pat, kaip aš dabar, turbūt pasakysiu: brangink tai, nes, kad ir kaip nuostabu, tai -trumpa. Nepamiršk to, nes tai - tavo nuotykis, tavo paslaptis, tavo sielos dalelė, kuri yra verta išsaugojimo.

Kai tavo esybėje susiduria smalsumas ir žinojimas, kad elgiesi netinkamai, šiluma ir kartėlis, noras ir baimė tai gauti tuomet supranti: gyvenimas parodo savo skonį visu smarkumu..
Tuomet gauni įsitikinti vieno protingo žmogaus žodžių teisumu: su amžiumi gyvenimas nepasidaro lengvesnis, tačiau jis tampa daug įdomesnis. Ir iš tiesų, nors ir baisiai baugu žengti žingsnį po žingnio savo gyvenimu, vis dėlto stūmiesi į priekį, nes tau įdomu, kas bus ten toliau, kiek dar galėsi pakelti, ištverti ar gauti..

Visų svarbiausia - mėgautis tuo, ką turi :)

Sapalionės vidurnaktį

~How should the girl live when her heart belongs for a soul?

~Kaip man pradėti rašyti? Noriu pradėti rašyti kažką, kas būtų skaitoma, ir kitiems gal net ne iki galo suprantant išdėti į savo rašliavas visą širdį.

~Viliuosi, kad Blogas padės prisiminti kažkada turėtus rašymo įgūdžius.. aš dar turiu tris dienas pradėti..

~net jei esi pats didžiausias pasaulio svajotojas, ar gali patikėti tuo, kas vyksta? Vis dar negaliu apsispręsti, bet manau linkstu prie teigiamo atsakymo...

~There are so amny things in my heart which I don't want or dare to say. But I need to share them with somebody.

~ Net jei yra tokių žmonių, kurie galvoja, kad yra vertesni už kitus, na, mano nuomone, jie yra šlykštūs..

~Ačiū Dievui už didelę širdį, kuri nebijo patikėti neįtikimais dalykais...

Labanakt.

Robotizmas

Pagaliau aš supratau, kas atsitiko. Pagaliau supratau tai, apie ką anksčiau rašiau kaip apie baimę. Na, baimė liko... Ir atsirado kai kas daugiau.



Ar kada nors girdėjot posakį "egzistuoju, o ne gyvenu"? žinot.. Atrodo, kad taip ir yra.



Pagaliau, po ilgų 17 metų priešinimosi, mano protas ėmė pasiduoti. Galiausiai "realybė" pradėjo savo kelią į pergalę. Mano protas nors ir nenoromis pamažu pripažįsta, kad tokio dalyko kaip pasaka nėra. Tokio dalyko kaip laiminga pabaiga irgi nėra ar bent jau nebus man. Tokia sąvoka kaip "laimė" egzistuoja tik kažkur toli horizonte. Mano laiminga šypsena ir nuolatinis kartojimas, kad reikia mokėti įžiūrėti laimę, pamažu, tikrai labai pamažu, virsta į ironiją ir sarkazmą. Dabar aš dažniau juokiuosi ne iš laimės, o dėl to, kad mano pasaulis nebetenka prasmės.



Žinoma, aš nenoriu pasiduoti ir mano širdis vis dar kovoja. Naiviai netiki, kad tai ką jau parašiau gali būti tiesa. Gyvenimas yra pasaka, o dabar tik tas momentas, kai pagrindinis herojus praranda viltį, bet jau tuoj, už kelių minučių, geroji krikštamotė fėja atskubės pagalbon ir viskas baigsis laimingai. Taip sako širdis, o kuo tikėti nebežinau.



Žinau tik tiek, kad aš nustojau gyventi. Aš tik egzistuoju. Kas rytą keliuosi tuo pačiu laiku. Kas rytą užsimiegojusi mintyse iškeikiu laikrodį, kuris pakėlė mane per anksti. Kas rytą valausi dantis. Kas dieną einu į mokyklą. Kas dieną grįžtu namo. Kas dieną nieko neveikiu. Žinote, kaip tai pavadinau? Robotizmas. Taip kaip aš gyvena robotas. Jam atrodo, kad jis jaučia, bet tai yra tarsi jausti kažką per plastikinį maišelį. Tarsi jausti, bet ne iki galo...



Toks jausmas, kad aplinkui mane yra kitas pasaulis su zujančiais žmonėmis, tik aš kažkodėl tam pasauliui nepriklausau. Mano širdyje taip tuščia. Ko gero, ji per didelė ir jai nebeužtenka tų žmonių, kurie gyvena joje...



Galiausiai supratau, kodėl staiga prieš dvi dienas ėmiau klausyti sunkios muzikos visu garsu. Kas mane pažįsta (keista, jei iš viso yra tokių žmonių...) žino, kad aš labai retai klausausi muzikos visu garsu. O dabar mano ausinės plyšauja sunkųjį roką visu pajėgumu. Tai tiksenantis ritmas, jis mane verčia klausytis tos muzikos. Sunkus trankymas ir bosų džeržgimas tapo mano dirbtiniu gyvenimu. Dirbtine širdimi. Šita muzika leidžia man nors iš tolo pažiūrėti į tą pasaulį, kuriame gyvenau.



Aš žinau, praeis dar metai kiti, kol protas galutinai pasiduos. Po proto kapituliacijos reikės dar bent kelių metų, kad pasiduotų širdis. Tada aš virsiu robotu. Dabar mano šypsena blėsta, ją pamažu keičia ašaros, kurių dėka aš vis dar galiu iš tikrųjų kažką pajusti. Tuomet, kai protas ir širdis pasiduos aš nebedarysiu nieko. Nesijuoksiu. Neverksiu. Aš egzistuosiu.


Aš žinau, kad galimybių pasveikti yra, bet gydytojo neturiu, o išgyti pati nebesugebu. Mano vienintelis sąjungininkas yra laikas. Jei nors ir paskutiniąją širdies kovos dieną pamatysiu baltą chalatą jis mane ištrauks iš robotizmo. Jeigu ne... Iš didžiausios pasaulio svajotojos liks tik mažas, su viskuo susitaikęs, robotėlis.


Na, bet iki to laiko mes dar turime keletą metų. O aš iki tos paskutinės dienos prižadu išlaikyti viltį, kad viskas bus gerai. Kadanors...



Jūsų,
D.

Remember

Pavadinimą šitam blogui parašiau bet kokį. Kas dabar ant liežuvio, pastarosiomis dienomis man ant liežuvio Emilie Autumn - remember.mp3 tai toks ir blogo pavadinimas.

Bet čia ne apie tai. Net nežinau apie ką turėtų būti šis blogas. Turbūt apie viską.

Taigi..

Naujieji metai.

Nepaprasti. Kitoks žodis turbūt nebūtų toks tinkamas. Mano, ar greičiau, Mūsų naujieji buvo nepaprasti. Turbūt vieni geriausių iš visų 17 naujųjų ir tai greičiausiai į gerą.

Požiūris.

Nepasikeitė. Liko tas pats nepaprastas noras šviesti, mylėti. Krūtinėje pulsuoja ta pati milžiniška širdis, galinti sutalpinti savyje visą pasaulį. Aš ir toliau myliu gyvenimą. Myliu kiekvieną lietaus lašą, myliu kiekvieną medį ir žolelę, myliu žmones. Lygiai taip pat ir dar stipriau myliu muziką ir mano širdyje dar liko ištisi laukai vietos kam nors mylėti.

Emocijos.

Nekintantis noras rūpintis visais. Tas pats gebėjimas verkti su kitais ir džiaugtis kitų laime labiau nei savo. Tas pats sugebėjimas džiaugtis viskuo: nuo saulės spindulio iki iškritusios snaigės, netgi tada kai beprotiškai norisi verkti (o taip būna dažniau nei aš norėčiau). Tai palaiko mane gyvą.

Norai.

Neišsipildę. Kaip visada. Niekada nepraradau vilties, bet jau seniai susitaikiau su tuo, kad daugybė mano norų niekuomet neišsipildys, dažnai netgi dėl mano kaltės. Niekada nenorėjau griauti kitų gyvenimo tad kad pagerinčiau savo, bet kartais kad išsipildytų mano norai kažkam tektų kentėti, o to aš sau neleisiu. Ir vis dėlto mano didžiausias ir paprasčiausiai įgyvendinamas noras neišsipildė, o aš pati jo išpildyti negaliu...

Draugai.

Mano gyvenimo šviesuliai. Turbūt. Kartais nebežinau ką vadinti draugu, o kas man yra tik pašalaitis.

Pasaka.

Pasaka, kurioje aš gyvenu sulig kiekvienais metais tamsėja ir aš jau baigiu pritrūkti baltų dažų jai pašviesinti.

Baimės.

Aš bijau. Labai labai bijau, kad mano vidus numirs taip niekam ir nespėjus pamatyti, kad mirštu.

Bet aš ir toliau šypsausi, o kol šypsena bus mano veide tol saulės spinduliai pasieks mano pasakos žemę ir visai nesvarbu, kad mano pasakos dangų gaubia stori kamuoliniai debesys.

D.

Something stupid, like I love you...

Kol dar neužsivedžiau:

Digma, ačiū už dieną. Labai miela su tavim vaikščioti, net jei tik šiaip stumiam laiką. Gera kalbėti, kad mylim savo miestą. DĖKUI.

Pastarąją savaitę sirgau. Gulėjau lovoj keiksnodama gripą ir galvojau, kad numirsiu iš nuobodulio. Patikėkit tikrai nieko smagaus sirgti, tuolab per gimtadienį. Dėkui Dievui, maniškis buvo penktadienį, taigi buvau bent pusiau sveika :)

Keista, bet kažkaip nejaučiu didelio noro švęsti savo gimtadienį. Tai netgi nėra man labai smagi šventė. Kodėl? Nes gimtadienį švenčiu ne aš. Švenčia mano kaimynai, giminės, mano šeima, bet ne aš... Graudus vaizdas pas mane buvo penktadienį, kai atėjo šeimos draugai ir, spėkit kas šventė? Jie... Aš tame procese nedalyvauju :D
Šiaip ar taip, kiekvienas gimtadienis atneša kažką naujo ir gero į mano širdį. Šis irgi nepraėjo nepastebėtas. Labai miela gauti kažką nuoširdaus iš draugų. Gauti dovanų ką nors originalaus, paprasto, bet iš širdies. Tokios dovanos yra pačios brangiausios man, šį gimtadienį jų buvo neįprastai daug, tad dėkui tiems, kas manęs neužmiršo <3.

Apskritai jaučiu pareigą mane sveikinusiems žmonėms pasakyti dėkui. Už tai, kad privertėt mane nusišypsoti, už tai kad pašviesinot pasaulio spalvas. Tiesiog už tai, kad esat. Ačiū už tai, kad žinau, jog visoje Lietuvoje, kiekvienoje jos pusėje yra žmogus, kuris man yra brangus, kuris visada padės. Ačiū už tai, kad atsiradot mano gyvenime.

Dabar, kai jau esu oficialiai sveika, iki pilnos laimės man trūksta tik poros dalykų (vieną paliksiu paslaptyje :) vienas iš jų yra sniegas. Būtų labai gaila, jei Kalėdos būtų be sniego, tad labai viliuosi, kad patiks.

Smagios, karantininės savaitės!

D.

Tau sudie tariu

Šiandien taip trumpai. Tiesiog noriu parašyti vienos dainos žodžius.

Tai yra seno (1964 metų) prancūzų muzikinio filmo "Šerbūro Lietsargiai" ("Les parapluies de Cherbourg") garso takelio žodžiai, išversti į lietuvių kalbą. Man jie nuostabūs, o melodija tokia švelni... Kai lyja lietus aš niūniuoju šitą melodiją. ji tokia svajinga ir lengva, nepaprastai miela mano širdžiai.

Tau sudie tariu

Tau sudie tariu, priimk laukų gėles.

Gero kelio, Mielas, tik nenusigręžk.

Prisimink sunkioj dienoj mūs svajones...

Prisimink, prašau, lauksiu aš tavęs.

Tau sudie tariu, priimk laukų gėles,

Gero kelio ,Mielas, tik nenusigręžk,

Ilgesy skaidriam sugrįši pas mane,

Prisimink, prašau, lauksiu aš tavęs...

Slinks iš lėto dienos užburtam rate,

Rudeninį vėją pasitiks šalna,

Iš prisiminimų vėl sugrįš diena,

Kai mes buvome drauge...

Tau sudie tariu, priimk laukų gėles,

Gero kelio, Mielas, tik nenusigręžk.

Prisimink sunkioj dienoj mūs svajones,

Prisimink, prašau, lauksiu aš tavęs...

Points

* Man reikia sniego. Gyvybiškai reikia sniego. Niūruma už lango nuotaikos tikrai nepakelia. Trūksta šviesos. Lietus gražia širdį. Aš noriu pajusti žiemą, matyti pusnis, apmėtyti ką nors, o dabar galiu nebėnt apdrabstyti ką nors purvu. na, galbūt tai irgi būtų juokinga... Man.

* Reikia miego. Labai labai reikia miego. Be sapnų, tiesiog paprasto miego. Mano vaizduotė per daug įsišėlusi. Sapnuoju daaaug spalvotų ir ryškių sapnų, bet tai vyksta gero poilsio kaina. Trūksta laiko išsimiegoti.

* Noriu šokti. ir šokti ne su bet kuo. Noriu iš tiesų šokti, o ne tampyti dvimetrinį berną, kuris juda tarsi su medinėmis kojomis ir užkimštomis ausimis. Noriu, kad mane vestų mano partneris, o ne aš tampyčiau jį. Noriu turėti tokį partnerį, kuris girdėtų ir jaustų rimžtmą, o ne kategoriškai atsisakytų jo klausyti. Aš noriu šokti.

* Noriu knygos. Labai noriu kokios nors geros knygos. ko nors ką vakarais galėčiau skaityti net visrpėdama iš malonumo. Noriu galėti įsitaisyti sėdmaišyje, pasiimti puodelį arbatos ir skaityti ką nors lengvo ir įdomaus.

* Svajoju, kad man sektųsi taip, kaip sekasi ir dabar, bet žinau, kad taip nebus...

* Noriu matyti šypsenas. Noriu, kad visi būtų bent tokie pat laimingi kaip aš. Tada pasaulis būtų šviesesnis (ne tik nuo išbalintų dantų spindesio bet ir nuo šilumos, sklindančios iš vidaus).

* Norėčiau kadanors patirti tokį pojūtį, kai esi taip viskuo patenkintas, kad gali pasakyti "sustok, akimirka žavinga". Norėčiau, kad visi pasaulio žmonės tokią patirtų nors kartą gyvenime. Patirtų tobulumo akimirką ir galėtų pasakyti "taip, tada aš buvau visiškai laimingas".

* Noriu.... Ne, galiu jums duoti kai ką. Savo šypseną, savo likėjimus. Žinokit, šiandiena yra geresnė už vakar dieną, bet prastesnė už rytojų.

D.