Robotizmas

Pagaliau aš supratau, kas atsitiko. Pagaliau supratau tai, apie ką anksčiau rašiau kaip apie baimę. Na, baimė liko... Ir atsirado kai kas daugiau.



Ar kada nors girdėjot posakį "egzistuoju, o ne gyvenu"? žinot.. Atrodo, kad taip ir yra.



Pagaliau, po ilgų 17 metų priešinimosi, mano protas ėmė pasiduoti. Galiausiai "realybė" pradėjo savo kelią į pergalę. Mano protas nors ir nenoromis pamažu pripažįsta, kad tokio dalyko kaip pasaka nėra. Tokio dalyko kaip laiminga pabaiga irgi nėra ar bent jau nebus man. Tokia sąvoka kaip "laimė" egzistuoja tik kažkur toli horizonte. Mano laiminga šypsena ir nuolatinis kartojimas, kad reikia mokėti įžiūrėti laimę, pamažu, tikrai labai pamažu, virsta į ironiją ir sarkazmą. Dabar aš dažniau juokiuosi ne iš laimės, o dėl to, kad mano pasaulis nebetenka prasmės.



Žinoma, aš nenoriu pasiduoti ir mano širdis vis dar kovoja. Naiviai netiki, kad tai ką jau parašiau gali būti tiesa. Gyvenimas yra pasaka, o dabar tik tas momentas, kai pagrindinis herojus praranda viltį, bet jau tuoj, už kelių minučių, geroji krikštamotė fėja atskubės pagalbon ir viskas baigsis laimingai. Taip sako širdis, o kuo tikėti nebežinau.



Žinau tik tiek, kad aš nustojau gyventi. Aš tik egzistuoju. Kas rytą keliuosi tuo pačiu laiku. Kas rytą užsimiegojusi mintyse iškeikiu laikrodį, kuris pakėlė mane per anksti. Kas rytą valausi dantis. Kas dieną einu į mokyklą. Kas dieną grįžtu namo. Kas dieną nieko neveikiu. Žinote, kaip tai pavadinau? Robotizmas. Taip kaip aš gyvena robotas. Jam atrodo, kad jis jaučia, bet tai yra tarsi jausti kažką per plastikinį maišelį. Tarsi jausti, bet ne iki galo...



Toks jausmas, kad aplinkui mane yra kitas pasaulis su zujančiais žmonėmis, tik aš kažkodėl tam pasauliui nepriklausau. Mano širdyje taip tuščia. Ko gero, ji per didelė ir jai nebeužtenka tų žmonių, kurie gyvena joje...



Galiausiai supratau, kodėl staiga prieš dvi dienas ėmiau klausyti sunkios muzikos visu garsu. Kas mane pažįsta (keista, jei iš viso yra tokių žmonių...) žino, kad aš labai retai klausausi muzikos visu garsu. O dabar mano ausinės plyšauja sunkųjį roką visu pajėgumu. Tai tiksenantis ritmas, jis mane verčia klausytis tos muzikos. Sunkus trankymas ir bosų džeržgimas tapo mano dirbtiniu gyvenimu. Dirbtine širdimi. Šita muzika leidžia man nors iš tolo pažiūrėti į tą pasaulį, kuriame gyvenau.



Aš žinau, praeis dar metai kiti, kol protas galutinai pasiduos. Po proto kapituliacijos reikės dar bent kelių metų, kad pasiduotų širdis. Tada aš virsiu robotu. Dabar mano šypsena blėsta, ją pamažu keičia ašaros, kurių dėka aš vis dar galiu iš tikrųjų kažką pajusti. Tuomet, kai protas ir širdis pasiduos aš nebedarysiu nieko. Nesijuoksiu. Neverksiu. Aš egzistuosiu.


Aš žinau, kad galimybių pasveikti yra, bet gydytojo neturiu, o išgyti pati nebesugebu. Mano vienintelis sąjungininkas yra laikas. Jei nors ir paskutiniąją širdies kovos dieną pamatysiu baltą chalatą jis mane ištrauks iš robotizmo. Jeigu ne... Iš didžiausios pasaulio svajotojos liks tik mažas, su viskuo susitaikęs, robotėlis.


Na, bet iki to laiko mes dar turime keletą metų. O aš iki tos paskutinės dienos prižadu išlaikyti viltį, kad viskas bus gerai. Kadanors...



Jūsų,
D.

Remember

Pavadinimą šitam blogui parašiau bet kokį. Kas dabar ant liežuvio, pastarosiomis dienomis man ant liežuvio Emilie Autumn - remember.mp3 tai toks ir blogo pavadinimas.

Bet čia ne apie tai. Net nežinau apie ką turėtų būti šis blogas. Turbūt apie viską.

Taigi..

Naujieji metai.

Nepaprasti. Kitoks žodis turbūt nebūtų toks tinkamas. Mano, ar greičiau, Mūsų naujieji buvo nepaprasti. Turbūt vieni geriausių iš visų 17 naujųjų ir tai greičiausiai į gerą.

Požiūris.

Nepasikeitė. Liko tas pats nepaprastas noras šviesti, mylėti. Krūtinėje pulsuoja ta pati milžiniška širdis, galinti sutalpinti savyje visą pasaulį. Aš ir toliau myliu gyvenimą. Myliu kiekvieną lietaus lašą, myliu kiekvieną medį ir žolelę, myliu žmones. Lygiai taip pat ir dar stipriau myliu muziką ir mano širdyje dar liko ištisi laukai vietos kam nors mylėti.

Emocijos.

Nekintantis noras rūpintis visais. Tas pats gebėjimas verkti su kitais ir džiaugtis kitų laime labiau nei savo. Tas pats sugebėjimas džiaugtis viskuo: nuo saulės spindulio iki iškritusios snaigės, netgi tada kai beprotiškai norisi verkti (o taip būna dažniau nei aš norėčiau). Tai palaiko mane gyvą.

Norai.

Neišsipildę. Kaip visada. Niekada nepraradau vilties, bet jau seniai susitaikiau su tuo, kad daugybė mano norų niekuomet neišsipildys, dažnai netgi dėl mano kaltės. Niekada nenorėjau griauti kitų gyvenimo tad kad pagerinčiau savo, bet kartais kad išsipildytų mano norai kažkam tektų kentėti, o to aš sau neleisiu. Ir vis dėlto mano didžiausias ir paprasčiausiai įgyvendinamas noras neišsipildė, o aš pati jo išpildyti negaliu...

Draugai.

Mano gyvenimo šviesuliai. Turbūt. Kartais nebežinau ką vadinti draugu, o kas man yra tik pašalaitis.

Pasaka.

Pasaka, kurioje aš gyvenu sulig kiekvienais metais tamsėja ir aš jau baigiu pritrūkti baltų dažų jai pašviesinti.

Baimės.

Aš bijau. Labai labai bijau, kad mano vidus numirs taip niekam ir nespėjus pamatyti, kad mirštu.

Bet aš ir toliau šypsausi, o kol šypsena bus mano veide tol saulės spinduliai pasieks mano pasakos žemę ir visai nesvarbu, kad mano pasakos dangų gaubia stori kamuoliniai debesys.

D.